Nuo vaikystės žinojau vieną paprastą dalyką – jei skauda dantį arba iškrito plomba, eini pas odontologą, jis „užplombuoja“, ir viskas. Taip kartojosi daug metų: kartais nauja plomba, kartais senos pakeitimas. Išėjimas iš kabineto su „sulopytu“ dantimi buvo toks įprastas, kad net nebekėlė klausimų. Bet vieną dieną pasidarė aišku – plombavimas nebėra išeitis, o tik būdas uždelsti tai, kas neišvengiama.
Kai plomba tampa ne sprendimu, o laikinu „pleistru“
Prieš kelis mėnesius man ėmė dažnai iškristi ta pati plomba. Iš pradžių atrodė – gal tiesiog medžiaga buvo prastesnė, gal netyčia perkandau ką nors kieto. Gydytoja ją pakeitė, aš palengvėjau. Bet po kelių savaičių – vėl tas pats. Trečią kartą jau pasidarė keista, ketvirtą – neramu.
Tada odontologė atvirai pasakė: „Čia jau nebe plombavimo klausimas. Čia giluminė problema – galimas danties skilimas ar šaknies pažeidimas.“ Ir tada man „nušvito“ – ilgus metus tiesiog tvarkiau paviršių, bet ne esmę.
Kur ta riba – kada plomba padeda, o kada ji tik maskuoja?
Plombavimas yra puikus sprendimas pradinėse stadijose – kai kariesas negilus, danties struktūra dar stipri, o šaknys sveikos. Tada plombą galima saugiai įdėti, ir ji laikys ilgus metus. Bet kai ta pati vieta „remontuojama“ penktą kartą – jau signalas, kad ten nebėra ką plombuoti.
Yra dvi situacijos, kurias pats perėjau:
- Nuolat lūžtanti ta pati danties siena. Tai rodo, kad danties struktūra jau per silpna, o plomba nebepajėgia „laikyti“ spaudimo. Tokiu atveju jau gali reikėti vainikėlio ar net endodontinio gydymo.
- Pakartotinės infekcijos po plombos. Jei po plombavimo dantis vėl ima skaudėti, jautriai reaguoja į karštą ar šaltą – gali būti, kad infekcija pasiekė nervą. Tokiu atveju plomba veikia kaip užklijuotas langas ant sulūžusio rėmo – atrodo tvarkinga, bet konstrukcija byra.
Kai pats sau tampi dantų meistru… su iliuzija
Aš ilgai save raminau: „Na, jei odontologas vėl plombuoja, vadinasi, dar galima tvarkyti.“ Bet dabar žinau – kartais mes patiems sau norim girdėti tik tai, kas patogu. Lengviau tikėti, kad „sutaisytas“ dantis vėl geras, nei pripažinti, kad jis galbūt jau „nurašytas“ ir reikalauja didesnio remonto.
Tiesa tokia, kad dažnas plombavimas nėra sprendimas, o simptomas. Simptomas to, kad kažkas burnoje vyksta giliau – galbūt sukandimas netolygus, gal uždegimas po paviršiumi, o gal dantis jau prarado savo gyvybingumą.
Kai tai supratau, nusprendžiau imtis tikro gydymo – padariau rentgeno nuotrauką, pasitariau su specialistu ir galiausiai pasirinkau rimtesnį sprendimą nei dar vieną plombą. Buvo baisu, bet dabar dantį jaučiu tvirtą, stabilų, ir nebeskauda kiekvieną kartą sukandus obuolį.
Ne viskas, kas užplombuota, yra išspręsta
Nors plombavimas dažnai išgelbėja dantį, svarbu žinoti, kada jis tik „pagražina“ problemą. Ne kartą mačiau pažįstamus, kurie dantį plombuoja vėl ir vėl – bet galiausiai praranda jį visai, nes delsė, kol buvo galima dar išsaugoti.
Todėl jei ta pati plomba jau antrą ar trečią kartą krenta, arba dantis vis tiek skauda – verta sustoti ir paklausti: „Ar aš tikrai gydau, ar tiesiog atidėlioju?“
Nes kaip sako mano pažįstamas: „Jei dantį tvarkai dažniau nei automobilį – kažkur padarei ne tą posūkį.“ 😄